Hugs & Kisses

2011-12-23

Apie laimę. Ir Kalėdas.

Nors nesu baisiai religinga, tikiu tom aukštesnėm jėgom, kuriančiom įdomiausius scenarijus mūsų gyvenimams. Iš dalies tai gal įvardyčiau kaip karmą, iš anksto nulemtus sutapimus ar kažką panašaus. Esmė ta, kad kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad niekas nenutinka be priežasties. Net ir tada, kai ištinka nelaimė (ar bent tau tuo metu taip atrodo) ar dvasinis pasaulis patiria didžiulį smūgį. Net ir tuomet, kai kaltiname save bei kitus, nesuprantame kuo taip prasikaltome likimui ir klausiame, už ką šitaip nutinka būtent mums…

Visi tokie dalykai nutinka iš dalies tam, kad paruoštų mus tam, kas dar bus, kad mes įgautume patirties. Ar tam, jog sukrėtimas priverstų mus suprasti kažką svarbaus, ko anksčiau neįstengėme suvokti. Be to, jie nutikdami sukuria aplinkybes atsitikti tolesniems dalykams, kurie vėliau taps mūsų gyvenimo kelionės į jo tikslą sustojimais. Ir jei kas nors nutinka, vadinasi taip ir turi būt. Patikėkit manim. Kad ir kaip tuo metu skaudėtų meilės ištroškusią širdelę ar užgautą savimeilę.

O iš tiesų, jei trokštate kuo greičiau sutikti tą vienintelį žmogų, kuris gali padaryti jus pačiais laimingiausiais visame pasaulyje, tiesiog nueikite prie artimiausio veidrodžio ir tą žmogų pamatysite. Nesakau, kad visada, bet bent 99% procentais mūsų dvasinę savijautą lemia mūsų pačių požiūris. Iš tiesų manau, kad dauguma nelaimingų žmonių kažkur giliai pasąmonėje mėgaujasi savo sielos agonija, nes paprastai skųstis ir dejuoti mėgsta labiau, negu mėginti keisti pačias problemas ar požiūrį į jas. Jei norėsi rasti priežastį savęs gailėjimui bei nepasitenkinimui tuo, ką turi, visada surasi. Tačiau kaip moko jau turbūt net darželinukams nusibodęs posakis, jog net jei gyvenimas duoda šimtą priežasčių verkti, turėtume parodyti jam tūkstantį priežasčių šypsotis… O džiaugtis tikrai yra kuo. Kiekvienam. Džiaugtis ne tik kvapą atimančiais potyriais ar įspūdingais pirkiniais, bet ir pieniško šokolado plytele, pietų miegu, kuomet pro langą skruostus glosto žiemos saulutė, o pažadina žaisti užsimanęs augintinis. Ir žinot, paprastai nutinka taip, jog kuo mažiau iš gyvenimo reikalauji, tuo daugiau gauni.

Pastebiu, kad yra nemažai jaunų žmonių (ypač merginų), kurie nesimėgauja kiekviena savo jaunystės akimirka dėl to, jog jaučiasi vieniši. Ne ta prasme, jog neturėtų draugų ar gyventų izoliuoti nuo pasaulio, tiesiog dar nesutiko savo antrosios pusės. Manau taip yra dėl kažkokio neužtikrintumo savimi, nesaugumo jausmo. Tik tiesa ta, kad iš pradžių reikia susikurti savo gyvenimą taip, kad ir būdamas vienas būtum juo patenkintas, o tik tuomet ieškoti žmogaus, su kuriuo galėtum juo dalintis. Jei nemoki būti laimingas vienas, niekuomet nesijausi laimingas drauge su kitu žmogumi. Taigi, jei šaltais žiemos vakarais vienintelis glaustosi ir meiliai į ausį murkiantis padarėlis yra jūsų katinas, greičiausiai jums dabar tiesiog nereikia nieko daugiau, kad būtų šilta… Sunku patikėt, bet ne visada tai, ko norime, yra tai, ko mums reikia. Svarbu nenuvertinti ir neužmiršti tų nuostabių dalykų, kuriuos turime dabar.

Tai tiek. Mažiau teiskit kitus, nes teisdami žmones nebeturime laiko jų mylėti. Mylėkit pasaulį ir pamatysit, kaip patys būsit mylimi. Gražių švenčių!

Rodyk draugams

2011-12-12

Kai norisi sugrįžti, o nebėra kur…

Pasakykit man, draugai, ar labai blogai ilgėtis žmonių bei akimirkų, kurie jau niekada nebegrįš, bent jau visu savo žavėsiu?

Pastebėjot, kaip laikas su žmogum, kuris tau buvo beprotiškai svarbus, prabėga greičiau, nei susivokiam, kad matėm krentančią žvaigždę, o noro taip ir nespėjom sugalvot? Ir visiškai nesvarbu, kiek dienų, naktų, gražausių prisipažinimų bei konfliktų, pagardintų indų daužymu, praeita drauge. Vis vien viskam pasibaigus, ateina tokių vakarų, kai grauži save už tai, jog nesugebėjai įvertinti pakankamai, kad tomis akimirkomis nekvėpavai gyvenimo grožiu pilnais plaučiais…

Ir tada supranti, kaip greitai viskas keičiasi, kaip viskas yra laikina. Progresas gerai, patirtis ir iš jos ateinantis gebėjimas daryti išvadas prieš svarbius sprendimus, o ne kenčiant nuo jų padarinių, taip pat. Tik kiek apmaudu, kaip toli tas procesas mus kartais nubloškia. Toli nuo žmonių, kurių kadaise labai nesinorėjo paleisti…

Gaila, kad neįmanoma patirti pirmojo rimtojo įsimylėjimo daugiau negu vienąkart. Nes antrą kartą jau žiūri į viską atsargiau, vertini situaciją gerokai racionaliau, panašiai kaip šachmatų partijoje mėgini apskaičiuoti ateinančius kito žaidėjo ėjimus…  O kaip žavu, kai tarsi drugelis skrendi į nepatirtų jausmų liepsną, reakcijos organizme, sukeltos dviejų įsimylėjėlių chemijos, blokuoja savisaugos instinktą, atiduodi save kitam žmogui ir nemąstai, ką gausi atgal…

Žinot, jei egzistuotų džinai bei auksinės žuvelės ir vienas jų pasiūlytų man išpildyti bet kokį vieną mano norą, paprašyčiau stebuklingos kameros, kuri galėtų įrašyti žaviausias akimirkas kartu su visomis emocijomis, kvapais, tiksliais dialogais, juoku, šypsenomis… Susidėčiau tuos momentus į gražią dėžutę ir laikyčiau prie lovos, kad galečiau tokiais vakarais kaip šis dar kartą į tuos laikus sugrįžti.

Rodyk draugams

2011-11-29

Pamąstymai naktinio traukinio vagone

Neseniai važiuojant namo po vieno keisčiausių vakarų gyvenime, mane užplūdo kažkoks nenumaldomas troškimas susisupus į minkštą ir šiltą megztini kepti sausainius su cinamonu, puošti eglutę ir žiūrėt filmus su gražia pabaiga.

Keista, kaip tam, kad grįžtum namo dėl to, kad iš tikrųjų to nori, o ne todėl, kad reikia, o visos neoninės šviesos, viliojančios lankytojus svaigintis būtent tame bare, jau seniai užgeso, reikia pakankamai toli nusitrenkti.

Labai jau įdomios mintys aplanko, kai sėdi visiškai vienas traukinio vagone, pro akis lekia palengva bundančių nepažįstamų miestelių peizažai, o galvoje tokiu pat greičiu keičiasi prisiminimai. Sako, jei žmogus tau skirtas, anksčiau ar vėliau būsi su juo laimingas. Tik kažkaip nebeturiu jokio noro retoriškai klausinėt ” Tai kada po velnių? “. Nes turbūt tada, kai suvoksi, kad esi laimingas ir be jokio žmogaus, ir ne anksčiau, ne vėliau, o dabar.

Dieve, kiek ašarų, kiek isterijų, trankymo kumščiais į sieną, kiek bliovimo apie vienišą mirtį apsikabinus draugę ar vyno butelį… Ir visa tai tik tam, kad vėliau pamatytum tą žmogų ir nebejaustum jam absoliučiai jokių emocijų, tik peržengtum kaip kokią iškramtytą gumą ant šaligatvio ir dar atsisuktum pažiūrėti, ar neprikibo prie bato.

Na, o jeigu tas žmogus tikrai buvo kažko vertas, tai kai praeina panika, jog jį praradai amžiams, nusivalai nužliumbtas akis ir pamatai, kad niekur jis nedingo. Ir gerokai ramiau pasidaro, kai supranti, jog jis vis dar paguos kai visiems nepelnytai eilinį kartą atrodysi blogesnė už Judą, kad vis dar kartu kvatositės iš to, kas tikrai prajuokins… Ir tas žmogus nenustos tau rūpėt, bet tik ne kaip vyras ar moteris, o tiesiog kaip nuostabus žmogus, kurį sutikt tau kadaise suteikė malonę likimas…

Rodyk draugams

2011-11-14

Nes pas jį akytėse ledo gabaliukai

Jei galvočiau apie visą tą mėšlą, kuris yra man nutikęs, ir klausčiau įsivaizduojamo Dievo, už ką jis mane taip ” glosto “, turbūt galėčiau išverkt akis. Turbūt tą patį padaryt galėtų ir nemaža dalis protingų žmonių, kuriuos pažįstu.

Nes turbūt tik meksikiečių muilo operose egzistuoja gyvenimo teisybė, kur kiekvienas gauna tai, ko nusipelnė. O realybėj smagiausiai gyvena tie, kurie be jokių sentimentų renkasi tik tai, kas patogu ir naudinga jiems, nuoširdžiai kvatojasi iš svetimų nelaimių ir nesuka sau galvos egzistencinėmis problemomis. Kaip pastaruoju metu per lietuvių pamokas dažnokai kartojam, palaiminti idiotai, nes jie patys laimingiausi žmonės Žemėje.

Tik man sunkiai nepavyksta tokia būt. Norėčiau, nes taip būtų lengviau. Bet blizgiu paviršium žavėtis sugebu labai trumpai, o kai pažvelgus giliau pamatai, jog ten - sekluma, tai apima kažkoks nusivylimas, kad gyveni tokiam pasauly, tarp tokių žmonių.

Gerumo praktiškai niekam nereikia. Visi nori tik naudos. Čia šioks toks skirtumas. Kažkam įsisvaigę vaikinai dovanoja glėbius rožių ir vardines galanterijos prekes. Kažkas nėra gavus nė suknisto gvazdiko, už tai yra girdėjus turbūt daugiau vyriškų baimių, svajonių ir išpažinčių už parapijos nuodėmklausį.

Frazė ” tu labai geras žmogus ” skamba kaip ” tu ne tik nepasimokai iš savo klaidų, bet dar užsispyrusiai kartoji jas, tikėdamasi apgaut sistemą “. Ir tada renkiesi žmogus, ar lengvai eit per gyvenimą lipant kitiems per galvas, ar sklaidyt liūdesį karameliniais ledais su lazdyno riešutais ir tikėt stebuklais.

Rodyk draugams

2011-10-25

Sakė mama, jog bus dienų kaip ši, tik niekad neminėjo, kad tiek daug…

Apsimyžęs dangus. Savo liepto galą priėję lapai, besivoliojantys po kojom. Šaltis, kuris smelkiasi pro veido poras į sielą. Kažkada mėgau rudenį, bet mums su juo nutiko panašiai kaip nutinka su vaikinais, kuriuos įsižiūri dėl duobučių skruostuose, o po to supranti, kad nieko kito jis daugiau žavaus ir neturi.

Mokykloj viskas atsibodo. Nepamenu, kad kada būčiau taip laukus atostogų. Anksčiau maždaug taip nerviškai išsekus nuo mokslų jausdavaus gegužės gale, kai reikia lakstyt kaip psichiškai nesveikai po visą mokyklą ir per savaitę padaryt viską, ko nespėjai per metus. Tik kad dabar Spalio pabaiga.

Dar gal būtų lengviau, jeigu būtų koks žmogus, su kuriuo galima būtų susitikt po tų nelaimingų pamokų ar savaitgaliais ir kiek užsimiršt apie tavęs laukiančias apklausėles, testus, kontrolinius ir savarankiškus darbus, bet kur tau… Taigi kalbam apie mane. Kur tau kas nors rūpinsis manim, mylės ir vertins. Visada žmonės, kurie man patinka, sugeba tik naudotis mano gerumu, tai geriau jau iš vis būt vienai, kad niekas, liaudiškai tariant, į dūšią nešiktų.

Iš vis, nežinau ar tai normalu abiturientų tarpe, bet mes su bendraminčiais kartais padiskutuojam apie tai, kas geriau: sauja migdomųjų ar šnai skustuvu per venas. Gal priežastis: ” Mokinys nusižudė ” būtų pakankamai pateisinama dėl neaplankytos pamokos…. Kažkaip pagalvojau, kad niekas manęs turbūt net nepasigestų per daug. Nekalbu apie artimuosius, draugus ir t.t. Ir šiaip, pastebiu, kad visada būna taip: žmogus ką nors sau pasidaro ir tada visi, kurie su juo bendravo, apsimeta labai nustebusiais, kad tas žmogus jokios išeities be kilpos nebematė. Ir tada pradeda visi choru retoriškai klausinėt, kodėl jis neatėjo pas mane patarimo ar panašiai. O todėl, kad kiekvienas turi savo gyvenimą, savo problemas, o jei ir patars teisingai, tai tavo ašarų už tave neišverks ir tavo kryžiaus nenuneš.

Ir, kad jums gerbiamieji skaitytojai, būtų aiškiau, tai čia yra tik samprotavimas, o ne kažkokie konkretūs planai, taigi nereikia panikos. Man tik labai įdomu, kodėl žmonės, kuriem 18 ir pasaulis aplinkui turėtų švytėti nuo jų šypsenos, šitaip jaučiasi. Ir net ne dieną, ne savaitę ir ne mėnesį. O apskritai, tai labai norėčiau va dabar pat tuos nelaimingus egzaminus išsilaikyt, nesvarbu, kad vieną iš jų dabar išlaikyčiau kokiais 20 procentų prasčiau negu planuoju, ir važiuot iš čia kur akys mato.

Rodyk draugams

2011-10-20

Neverk. Pasiųsk juos nx ir šypsokis.

Žinot, kažkur pradėjus gyventi devynioliktus savo gyvenimo metus, galiausiai supratau, kad gyvenimas daug gražesnis, kai atsiriboji nuo žmonių, kurie tave skaudina. Ir visiška nesąmonė galvot, kad žmogus susivoks ir nustos, atsiprašant, tuštintis tau į širdį, jei pamatys tavo gerumą. Bet kokiuose santykiuose yra du žmonės. Ir jeigu vienas nuolat prisidirba, o kitas jam už viską atleidžia, tai vistiek pastarasis bus grindų skuduras, o ne nešiojamas ant rankų už savo atlaidumą šventasis. Tiesą sakant, turbūt visi žmonės, pamatę, kad ant jų kažkas negali laikyt pykčio, kaip maži vaikai užsimano išbandyt to gerojo samariečio kantrybės ribas. Aš nekalbu apie tai, kad kiekvienuose ilgesniuose santykiuose būna visokių mėšlinų situacijų, kurias, vardan abiejų žmonių tolesnės gerovės, tenka atleist ir užmiršt. Bet kai tuo atlaidumu piktnaudžiaujama, tai jau patologija. Ir apskritai, žmonės, kurie labiau tave liūdina, negu džiugina, turėtų būt ištrenkti iš tavo gyvenimo, kol dar per daug prie jų neprisirišai.

Kitas dalykas - žmonės, kuriems lyg ir patinki, bet jie nuolatos verčia tave keistis. Jei ne tiesiogiai, bet bent jau savo priekaištais, savo giliais dūsavimais ir reikšmingais kankinio žvilgsniais, kai darai kažką ne pagal jų įgeidžius. Ant trijų rusiškų raidžių tokius. Jeigu žmogui nepatinki iškart, su visom savo keistenybėm, įsitikinimais ir pomėgiais, tai nepatiksi net ir visų jų atsisakęs. Ne kartą pati buvau įsižiūrėjus tikrus, kaip čia pasakius, dalba**bus. Ir tuo metu, kai man jie patiko, man jie buvo žavūs su visais savo įpročiais spjaudytis ir skrepliuotis kai rūko, polinkiais kabinėtis prie aptarnaujančio personalo ir negrįžtamai sugadintom kepenim. Viešpatie apsaugok, nesakau, kad tai yra gerai ar kad man patiko būtent tos savybės. Ne, patiko patys žmonės, todėl ant tų dalykų man tuo metu buvo nusispjaut. Bet jei jau kalbam apie pokyčius į gera iš meilės ar simpatijos, tai jie turi įvykt tada, kai pats dėl to kito žmogaus užsimanai būt geresnis, o ne kai simpatija, pamatęs, kad luošini savo figūrą kimšdama ledus, ima ironiškai kriuksėti.

Bet baisiausi, vis tiek, neapsisprendėliai. Kažkada per vieną šokių laidos anonsą, kažkuris iš teisėjų (kokiam kontekste, ačiū dievui, nežinau) pasakė, kad neapsisprendęs vyras yra blogesnis už pasileidusią moterį. Nežinau, kokie vertinimai buvo tame šou, bet aš už šitą mintį jam duočiau tris “Taip”. Baisu, kai vyrai, kurie turėtų būt tie tvirti ramsčiai ir užuovėjos, kuriais sunkiais momentais galėtų pasikliauti net ir tos merginos, kurioms, atrodo (bet tiktai atrodo), tokių niekada neprireikia, mykia ir inkščia kaip gimdančios kalės. Taip, taip, visiems būna sunkių momentų. Ir tik kvaila, tuščia ir bejausmė mergina, pamačiusi, kad jos mylimajam tikrai sunku, nesistengs jam kaip tik galėdama pagelbėti, o prireikus ir leisti padėti nuo problemų apsunkusią galvą ant krūtinės ir iš širdies išsiverkti. Bet čia aš visiškai ne apie tai. Apgailėtina, kai paklausi vaikino apskritai jo nuomonės apie jūsų santykius, apie jo jausmus, jo nuomonę apie vieną ar kitą rimtesnį dalyką, o jis mykia ” Tai aš nežinaaaaaauuu “, nes jam neužtenka kiaušių pasakyt tau kažką kito, negu tu tikiesi. Tai jau geriau tada jis sakytų visiškas šlykštynes, nuo kurių kuriam laikui pasijusi pažeminta ir sugniuždyta, bet bent jau nedėsi vilčių į bendravimą, kuris neturi jokios ateities.

Rodyk draugams

2011-10-05

Ir gyveno ji ilgai ir laimingai

Šiandien tarp senų nuotraukų kompiuteryje atradau šitą paveiksliuką.

Ir pagalvojau, kad žmogus, kuris tai sugalvojo, turėtų būt mažų mažiausiai išrinktas kokios nors supervalstybės prezidentu. Rimtai, kiek galima save ėst dėl to, kas jau buvo? Laiko mašinos dar niekas neišrado ir nesišviečia, kad artimiausiu metu išras. O nuolat galvot, kas būtų, jeigu būtų… Čia turbūt kokia atskira mazochizmo rūšis. Ir iš viso, kaip skelbia išradingieji demotyvacijų kūrėjai, praeitim gyvena tik muziejai.

Kažkaip pastebėjau, kad nelaimingi žmonės būna dviejų rūšių. Tie, kurie nesidžiaugia šiandiena, nes negali atsikratyt praeities nuoskaudų ir tie, kurie nuolat kažko laukia, lyg tik sulaukę galės pradėti gyventi. Nežinau kaip jūs, bet aš nebenoriu būt nei tarp vienų, nei tarp kitų.

Rodyk draugams

2011-10-03

18 mnie uzhe

Dievuliau. Turbūt niekada neteko būt blogesnės nuotaikos per savo gimtadienį. Net tą dieną, kai man suėjo devyneri, aš užsitrenkiau mokyklos tualete ir pralindėjau ten kokį pusvalandį, kol duris atrakino valytoja, buvo linksmiau. Žinot, tada sėdėjau visa susisukus kaip čigono kumelė ant to tualeto grindų (patalpa savo dydžiu priminė vertikaliai pastatytą karstą) ir galvojau, ar manęs kas pasiges dar iki tol, kol troškulys privers mane gerti vandenį iš klozeto. Šiandien panašiai mąstau, tik tas tualetas kuriame sėdžiu yra labiau psichologinis.

Šiandien labai daug žmonių stengėsi, kad būčiau laiminga. O yra žmogus, kuriam net nereikėtų stengtis, kad taip būtų, bet ką jau padarysi… Vis pagalvoju, kaip viskas būtų, jei būčiau savo aštuoniolikto sulaukus nesutikus vieno ar kito žmogaus. Ir kaip vis dėlto smarkiai žmogaus gyvenimą įtakoja pasirinkimas kur eiti su drauge gerti arbatos, prie kokio Akropolio įėjimo paprašyti sustoti taksisto ar į kurį kioskelį eiti pirkti cigarečių.

Žinau, kad -B dabar mane pamatęs kaip visada sakytų ” Nusivalyk snarglius ir eik boksuotis “, tik kad nebegaliu kažkaip. Visi vyresni žmonės man būtinai šiandien sako kažką susijusio su ” tavo tikras gyvenimas kątik prasidėjo “, bet aš tai jaučiuos mirus kaip Leninas.

Rodyk draugams

2011-09-27

Šalta

Liūdna kažkaip. Šalta. Ne tik už lango. Ne tik nešildomuose švietimo įstaigų koridoriuose. Šalta būt vienai.

Jūs tikit teorija apie antras puses? Tikit, kad jei žmogus yra tikrai Tas, anksčiau ar vėliau jūs vienas kitą sutiksit? Gal tas vėliau bus tada, kai jūsų abiejų žvilgsniai susitiks eilėje prie pensijos, bet vis tiek ta stebuklinga akimirka ateis… Šiandien susimąsčiau, ar įmanoma sutikti tą savo žmogų, o tuomet viską suknisti ir jį praradus būti amžiams pasmerktam gyventi nelaimingą ir nuolatinių nusivylimų persmelktą gyvenimą? Kas, jeigu kažkuriam taške visa ta jūsų bendravimo kreivė, kuri turėjo kilti tik aukštyn, perlūžo ir šovė žemėn? Ir po to gali praeiti savaitės, mėnesiai, metai, gali sutikti dešimtis žmonių, kurių buvimas šalia tau kuriam laikui ir vėl užgniauš kvapą, bet visa tai baigsis, o tada suprasi, kad tau net neliūdna, jog baigėsi, nes su jais bet kokiu atveju nesijautei galutinai laimingas, kaip tada su tuo žmogum.

Nekenčiu sapnuot tas akimirkas, kai jaučiaus laiminga. Jos visada atrodo kaip ištraukos iš kokio seno filmo. Ištraukos iš Kalėdinio filmo apie laimingą šeimą, rodomos vienišiausiam pasaulio žmogui. O po to pabundi nuo kažkieno šilto kvėpavimo į ausį, apsisuki, pasakai ” Einam, šuniuk, įdėsiu tau valgyt “, tada susisupi į šilčiausią chalatą, pasidarai karštos arbatos, bet vis tiek nepakeliamai šalta…

Rodyk draugams

2011-09-14

We have to get lost to find ourselves

Dieve, kaip nekenčiu to jausmo, kai jau atrodo, kad atradai save, suradai siūlo galą ir viskas pasidarė aišku kaip niekad, o po to kas nors nutinka, ir tada imi ir supranti, kad nė velnio tu nesupranti. Kad nuklydai kažkur dar giliau į tą mišką, iš kurio galvojai jau radęs išėjimą. Kaip nekenčiu pažadų, kuriais tiki tik todėl, kad beviltiškai nori jais tikėt. Nekenčiu to jausmo, kai atsibundi ryte ir keiki tokias aplinkybes kaip savo amžių ar įsipareigojimus švietimo sistemai dėl to, kad negali dabar pat susikraut reikalingiausių daiktų ir maut į kokią Meksiką ar kur ten žmonės filmuose pradeda viską iš naujo.

Prieš kokį mėnesį daugmaž įsivaizdavau savo ateitį bent penkerius metus į priekį. Na, tiesą sakant ji vis dar lengvai galėtų būt tokia, kokią aš ją visada įsivaizdavau, tik kažkaip nebežinau, ar tai yra būtent ko aš noriu ir ar aš to noriu būtent dabar. Jeigu nuoširdžiai, tai bent dabar, tiesiog norėčiau pabaigt mokyklą, o tada išvažiuot kur nors. Ne į kokią Angliją, kur kaip kokiam populiariam bare reikia apsidairyt aplink prieš pradedant kalbėt asmeniškom temom, kad neišgirstų kieno nors pažįstamos smalsios ausys, bet kur nors, kur kitoks klimatas, kitokie žmonės, kitokia pasaulėžiūra. Suprantu, kad daugumai skambės idiotiškai ir vaikiškai maksimalistiškai tas mano noras išvykti praktiškai be nieko, neaišku kur, kad grįžčiau radus ar supratus kažką velniškai vertingo. Bet kažkaip jaučiu, kad jeigu viską darysiu taip, kaip turėčiau pagal visas lietuvių liaudies tradicijas (mokykla–>studijos–>darbas–>vyras–>vaikai–>klimaksas–>pakasynos), tai ta praraja tarp Manęs Laimingos Išoriškai ir Manęs Laimingos Iš Tikrųjų tik didės, kol galų gale kaip kokia juodoji skylė įsiurbs visus jausmus, viltis ir svajones.

Nežinau, gal čia kokia dvyliktos klasės pradžios krizė, gal pervargimas, gal rudeninė depresija… Bet šiuo momentu kiekviena savo ląstele jaučiu, kaip noriu kažkur pabėgt. Palikt namie telefoną kartu su tuo nepagrįstu nerimu. Tiesiog nusipirkt bilietus iš pradžių į kokią Argentiną, o tada uždirbinėt, kad ir plaunant indus ar pardavinėjant gatvėje burritos turistams ir keliaut toliau po pasaulį, kol pajausiu, kad nebeprivalau vaikytis savo laimės, nes ji čia pat.

Tik mane labai slegia tas išankstinis žinojimas, kokia būtų aplinkinių reakcija. Ne tik tų, kuriuos menkai pažįstu ir kurie tik ir ieško prie ko prisikabint (t.y. suranda dalykus, kurių patys niekada neišdrįstu padaryt ir smerkia žmones, kurie vis dėlto nusispjovė ant kitų ir išdrįso). Bet nemanau kad ir mano artimieji, kad ir kokie protingi ir suprantingi būtų, apsidžiaugtų išgirdę ” Štai, baigiau mokyklą, bet nestosiu niekur kol kas, o važiuosiu ieškoti savęs. Telefono neimsiu, nes jis smaugia visų malonių atsitiktinumų šansus. Už tai pažadu atsiųst atvirutes iš kiekvieno naujo šiltų kraštų miesto, į kurį nukeliausiu. Grįšiu. Kažkada. Gal po trijų mėnesių. Gal po metų. Gal po dvejų. Užtat grįšiu laiminga. ”

Keisčiausia tai, kad niekada nebuvau labai jau aistringa tolimų kelionių gerbėja, o dabar ėmiau ir pajutau, kad gyvenimas per trumpas, jog gražiausius jo metus praleistum trūnydamas kaip koks nejudrus ir niekam nereikalingas rąstas vienoje vietoje, darydamas tai, ko iš tavęs tikisi kiti, gyvendamas savo patogų ir užtikrintą, tačiau nuobodų gyvenimą kažko lyg ir laukdamas, bet nieko nedarydamas, jog tai įvyktų. Ypač tada, kai jauti, kad ten kur esi dabar, tavęs jau seniai niekas nebelaiko…

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »
  • Monthly

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web