BLOGas.lt
Pigūs skrydžiai
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas



Hugs & Kisses

2013-06-20

Kaip bemetant svorį nepamesti galvos

Posted by GossipChic in Kita

Yra toks tiesos turintis posakis, kad jei moteris ėmė sportuoti ir sveikai maitintis, vadinasi, jai reikės važiuoti prie jūros už… 2 valandų. Pastebėjau, kad panaši situacija ištiko gan didelį kiekį merginų, nes iki Balandžio užsitęsusi žiema užaugino riebaliukų ne vienai. Savo gyvenime niekada neturėjau kažkokių didžiulių problemų dėl antsvorio, bet karts nuo karto užsiauginu poros kilogramų nereikalingą ” kailiuką “, o paskiau jie arba savaime mistiškai dingsta arba jų atsikratyt pareikalauja šiokių pastangų. Iš savo patirties prikaupiau keletą pastebėjimų apie dažniausiai pasitaikančius sunkumus bei klaidas kovojant su papildomais centimetrais ant šlaunų ir pilvuko. Taigi.

Viena svarbiausių taisyklių laikantis bet kokios dietos yra gerti daug vandens. Bent 1,5 litro per dieną. Čia tuo atveju jei už lango nėra karšta ir jūs neprakaituojate sporto salėje. Kitu atveju gerti reikia dar daugiau. Norėčiau paminėti, jog gazuotas vanduo ar vanduo su visokiais atseit vaisių skoniais šiuo atveju vandeniu vadintis negalėtų. Žmonėms, nepratusiems gerti daug vandens šis kiekis atrodo milžiniškas, bet geriant po stiklinę kas valandą, o rankinėje nešiojantis mažą buteliuką, iš kurio galima bet kada ištroškus gurkštelėti, tiek išgerti nėra sunku. Beje, reikėtų kiek įmanoma vengti tokių gėrimų kaip kola, šaltos arbatos, nenatūralios sultys. Jie ne tik turi daug cukraus, mėgstančio nusėsti ant problemiškiausių vietų - pilvo ir šlaunų, bet gazuoti gaivieji gėrimai dar ir didina celiulito šansus.

Kai kurios radikalesnės dietos reikalauja atsisakyti cukraus ir druskos. Pati planuoju tokią mitybą išbandyti dėl įdomumo kokiai savaitei, nes logiškai mąstant toks maistas ne tik sveikesnis ar mažiau tukinantis, bet ir suvalgyti jo užtenka mažiau.

Taip pat mirtinai svarbūs aspektai liekninantis - nepersivalgyti ir neužkandžiauti vėlai vakare. Persivalgant ne tik gaunamas drambliškas ir organizmui bei figūrai visiškai nereikalingas kalorijų kalnas, bet ir išsitampo skrandis, dėl ko vėliau norisi sušveisti didesnę porciją. Dėl to geriau valgyti po nedaug, bet daugiau kartų, o ne badauti visą dieną, o po to sunaikinti pusę šaldytuvo turinio. Dėl valgymų vakare, vien pagal save pastebėjau, kad atpratus nuo šio žalingo įpročio, atsikeli kur kas žvalesnis ir geresnės savijautos, o ir pusryčius labiau norisi valgyti, kurie taip pat yra laikomi labai svarbiais praktiškai visų mitybos specialistų.

Dauguma dietologų akcentuoja, jog geriausia šviežius vaisius bei daržoves valgyti yra pirmoje dienos pusėje, o antroje - termiškai apdorotus t.y. virtus ar keptus (be riebalų, savaime suprantama). Taip yra dėl to, jog šie būdami švieži reikalauja daug laiko virškinimui, o nespėjus jų pilnai suvirškinti sukelia išsipūtusio pilvo pojūtį. Be to, vaisiai (ypač bananai), nors ir suteikia daug energijos, taip pat turi daug cukraus. Dėl to geriausiai juos rinktis pusryčiams, o merginoms linkusioms pilnėti talijos srityje apskritai jais per daug nepiktnaudžiauti, nes būtent šioje problemiškoje vietoje jie mėgsta ” nusėsti “.

Padažai irgi didelis dailios figūros priešas. Tokie dalykai kaip majonezas ar grietinėlė, nors ir daro su kai kuriais patiekalais stebuklus, deja, kūno linijas veikia atvirkščiai, nes juose itin gausu riebalų. Jei jau niekaip nepavyksta visiškai jų atsisakyti, reikėtų rinktis mažiau riebalų turinčias alternatyvas - neriebią grietinę, neriebų pieną, dietinį majonezą ir pan.

Reikėtų žinoti, jog jei svorį mesti nusprendėte pradėti ėmęsi sportuoti, visiškai natūralu, jog apimtys mažės, o kilogramai atvirkščiai - netgi ims augti. Nors toks procesas psichologiškai labai nemalonus, tai visiškai normalu, nes raumenys sveria daugiau nei riebalai, o vaizdas veidrodyje žymiai svarbesnis negu svarstyklių rodyklės rodmenys.

Ilgalaikis badavimas, nors ir labai efektyvus, kad ir kaip būtų gaila, nėra geras pasirinkimas. Visų pirma, nors svoris nukrenta greitai, jis taip pat greitai suranda kelią atgal, kadangi pabadavęs organizmas įjungia ” kaupimo rėžimą ” ir išsaugo kiekvieną suvartotą kaloriją, ruošdamasis dar vienam galimam bado streikui. Antra, badaujant atsiranda noras iš to alkio nusiaubti kokią kepyklėlę. Be to, jis gadina nuotaiką bei savijautą. Ypač blogai nieko nevalgyti tuo atveju, jei aktyviai sportuoji. Šitaip galima ne tik figūros nepasigražinti, bet ir rimtų bėdų su sveikata prisidaryti. Geresnis pasirinkimas būtų iškrovai geriant vien vandenį pasirinkti vieną dieną per savaitę ar dvi. Tokiu atveju išvengiama šoko organizmui ir gyvenimas ne toks sunkus tampa…

Labai gaila ir labai sunku, tačiau norint atsikratyti papildomų kilogramų primygtinai patartina atsisakyti alkoholio. Jame be proto daug kalorijų, be to, išgėrus neretai atsipalaiduojame ne tik mes, bet ir mūsų valia, ir štai, nejučia pagauname save rymant prie stalo, nukrauto bulvių traškučiais bei ledais… Žinoma , visiškai nebegerti gali pasirodyti kažkas iš fantastikos serijos, vis dėl to vasara, vakarėliai, draugų gimtadieniai ir kitos panašios progos tam nemenkai trukdo. Šiais atvejais mažiausias blogis - baltas sausas vynas.

Pabaigoje norėčiau pabrėžti, kad visos dietos ir pasnikai yra trumpalaikio efekto priemonės, kurių rezultatai anksčiau ar vėliau sunyks, jei į valgiaraštį grįš sotūs naktipiečiai ir nesveiki užkandžiai. Todėl, jei nusprendėte numesti svorio ne tik paplūdimio sezonui, o visam laikui, reikėtų iš esmės apmąstyti viską, ką valgote. Žinoma, gyvenimas per trumpas, kad visiškai išbrauktum iš jo trokštamus šokoladinius ledus ar mėsainį, bet toks maistas turėtų būti vienkartinė šventė sau, o ne kasdienis racionas…

Rodyk draugams

2013-05-27

Storos durnės bei kiti save mylintys personažai

Visuomet maniau, kad meilė sau – nuostabus romanas galintis trukti visą gyvenimą. Iš dalies su tuo sutinku ir dabar. Tačiau kai kurie žmonės save dievindami taip įsijaučia į šią euforiją, kad ne tik nustoja tobulėti, bet ir ima degraduoti ar piktnaudžiauti savo daromų klaidų pateisinimu. Panašiai būna, kai pavyzdžiui, moteris įsimyli kokį valkatą (žodis kazanova prie k*rvininko man nesiderina, nors tu ką) ir nors visi aplink kartoja, kad tokie santykiai geruoju nesibaigs, jos nenustoja aklai tikėti idiotiškiausiais savo debilų pasiteisinimais iš serijos buvau girtas ir maniau, kad ten tu arba tas kelnaites nupirkau dovanų tau, paslėpiau po lova ir užmiršau.

Ar visuomet ragindami žmogų nesinervinti ir mylėti save tokį, koks yra, darome jam paslaugą? Štai kasdieniškiausias pavyzdys. Gyvena sau mergaitė vienišus liūdnus vakarus skandinanti Milkoje, Nutteloje ir leduose. Mergaitė jau ir iš prigimties nėra gazelė, o nuolatinis cepelinų bei greitojo maisto paradas skrandyje situacijos negerina. Kartais, matydama lieknas merginas, kurios ne tik gali atsisėsti ant kėdės nebijodamos ją sulaužyti, bet ir laiptais į trečią aukštą užlipa neuždususios, mergaitė susimąsto, jog kažką savo gyvenime reikėtų keisti. Tačiau į pagalbą (girdėjot posakį “ meškos paslauga ”?) atskuba draugės, giminaitės bei kitos gerosios samarietės ir ima meluoti, kad mergaitė yra graži tokia, kokia yra, kaulai vyrams nepatinka, nevalia kankinti savęs alinančiomis dietomis (t.y. valgymu normalaus subalansuoto maisto be tonos majonezo ant viršaus), ir apskritai, kas jai pasakė, kad ji stora, ji labai moteriškų gražių formų… Žodžiu, paguodžiančių melų išrandingumui ribų praktiškai nėra. Tuomet mergaitė pasirenka tikėti draugėmis (nors veidrodis akivaizdžiai joms prieštarauja, kaip ir svarstyklės, seniai perkopusios triženklio skaičiaus ribą), nes toliau ėsti gyvybei pavojingais kiekiais ir trūnyti priešais televizorių yra gerokai lengviau negu pakelti savo storą šikną nuo sofos ir keisti gyvenimą iš pagrindų.

Tas pats ir su tinginiais, kurie nieko net nepasimoko prieš kokį egzaminą, eina su mintim, kad duok, Dieve nusirašyčiau penketui, o po to verkia, kad kaip čia gavo tris ir apskritai nesąmonė tie mokslai, negalima per juos gyvenimo turėt (nes pagal tokius žmones tikslingas gyvenimas tai yra nieko neveikimas blaškantis tarp televizoriaus, kompiuterio ir bereikšmio plepėjimo su tokiais pačiais draugais). Tas pats ir su alkoholikais, kurie grįžta po darbo su pora butelių alaus, nes kaip čia žmogus neatsipalaiduosi, kai taip sunkiai dirbai visa dieną, o po to išsitraukia butelį degtinės iš po čiužinio ir žiūrėk, jau po kokios valandos ramiai miega savo pačių vėmaluose.

Apskritai kažką daryti ar keisti į gera yra kur kas sunkiau negu nedaryti ir tik bėdavotis, koks sunkus tas gyvenimas. Žmonės linkę meilę sau maišyti su savęs gailėjimu ar nuolaidžiavimu savo tingumui. Kai kas nors iš tikrųjų save myli, tai jis stengiasi tobulėti tiek protiškai, tiek dvasiškai, tiek fiziškai, o toks tobulėjimas paprastai nebūna labai lengvas.

Ir nors save mylėti yra būtiniau ir svarbiau negu mylėti bet ką kitą, reikėtų, jog ta meilė turėtų šiokias tokias ribas ir nepaverstų į tokį žmogų, kurio niekas daugiau be jo paties ir nemylės…

Rodyk draugams

2013-04-17

Gyvenimas yra tai, kas vyksta, - kol jūs esate užsiėmę kitais darbais.

Kažkodėl, kartu su kaulų nebestingdančiu pavasariniu vėjeliu pas mane atskrido ir senokai užmiršta nemiga. Nors ji ir varginanti kompanionė, bet turi labai didelį privalumą - atsiranda laiko apmąstyti dalykus, apie kuriuos paprastai besivydamas pašėlusį dienos ritmą nė nesusimąstai. Vakar naktį šitaip atsibeldė labai įkyri mintis apie mirtį. Na tiksliau, ne tiek apie mirtį, o tai, koks gyvenimas iš tiesų trumpas. Daugelis kartoja šiuos žodžius, bet iš tikrųjų nesuvokia, kokia jokiomis pastangomis nepakeičiama amžina tiesa juose slypi. Štai pavyzdžiui man dabar 19. Galvojant optimistiškai, nugyvenau kokį ketvirtadalį savo gyvenimo. Čia žinoma tuo atveju, jei anksčiau ant galvos nenukris kieno nors isterijos priepuolio metu pro langą išmestas televizorius ar nepakirs kokia šlykšti liga. Ir kai pradedu apie tai galvoti, mane apima šioks toks siaubas, nes dar nesijaučiu daug nuveikusi ar patyrusi, o kaip dažnai mėgsta skųstis vyresni žmonės, tai kuo daugiau žvakučių pūti ant gimtadienio torto, tuo greičiau bėga laikas. Taigi, praktiškai nė nespėsiu apsidairyti, kaip mano atvėsusį kūną pasišvilpaudamas žemėmis užvertinės duobkasys…

Mažai kas iš tikrųjų suvokia, kad praėjus šimtmečiui (ar net mažiau), niekas nė neprisimins tų sumautų smulkmenų iš jų gyvenimų, dėl kurių dabar žūsta tiek nervų ląstelių. Iš tiesų, jei neįamžinsite savęs išliekamąją vertę turinčiuose kūriniuose, tai išskyrus palikuonis, nagrinėjančius šeimos geneologinį medį, po poros kartų niekas nė neprisimins, kad apskritai egzistavote. Dėl to mane vienu metu juokina, liūdina ir siutina žmonės, kurie nenustoja knisti sau proto dėl kažkokių reikšmės neturinčių marazmų, kuriems įvaizdis svarbiau nei tikri jausmai, kuriems ” Kaip čia dabar atrodys? ” arba ” Ką pagalvos žmonės? ” yra svarbiau už ” O ko noriu aš? “.

Mūsų laiko, kad ir kiek jo būtų skirta, yra per mažai, kad leistume sau prabangą jį švaistyti. Kad kasdien eitume į darbą, kurio nekenčiame, ir ten agonijos persmelktomis akimis sektume laikrodžio rodyklę, nė negalvodami, kad būtent mums skirtas sekundes ji ir palieka už nugaros. Gyvenimas per trumpas, kad šypsotumemes tam, kuriam norėtume (ir turėtume už ką) išmušti dantis, užuot pasakę, ką iš tiesų manome. Gyvenimas per trumpas vien svajoti, užuot įgyvendinus savo svajones, nesvarbu, ar tai būtų troškimas susikrauti kuprinę ir pėsčiomis keliauti po pasaulį, ar noras nuogam šokti iš lėktuvo su parašiutu. Gyvenimas per trumpas, kad būtume su kuo nors, ko nemylime. Gyvenimas per trumpas, kad atsisakytume gabalėlio pyrago, nes jis nusės ant šlaunų ar trokštamo bučinio per antrą pasimatymą, nes taip nepadoru. Gyvenimas per trumpas, kad nepasidžiaugtume saulės spinduliais ar namo siena ropojančia boružėle, nes galvoje per daug minčių apie kasdienius rūpesčius. Gyvenimas per trumpas, kad tingėtume, kad bijotume, kad nedrįstume, kad gailėtume savęs. Gyvenimas per trumpas, kad tenkintume vien aplinkinių lūkesčius, kas vakarą sau žadėdami, kad jau greitai imsime gyventi dėl savęs. Gyvenimas per trumpas, kad stovėtume nuošalyje ir pavydžiai žiūrėtume, kaip kiti daro beprotiškiausius dalykus. Gyvenimas žiauriai trapus ir trumpas. Jis pralėkia pro šalį kaip krentanti žvaigždė, o dauguma tik lieka nustebę stovėti galvodami, jog nė nespėjo sugalvoti ar išpildyti savojo noro…

Rodyk draugams

2013-03-05

Žmogiškasis idiotizmas arba dalykai, kurių niekaip negaliu suprasti

Yra pasaulyje dalykų, kurių aš neįstengiu paaiškinti protu, kad ir koks maniškis būtų kūrybingas ir liberalus…

Pavyzdžiui, kas per žmonės žiūri (ne tik dėl juoko, bet nuoširdžiai) tokias laidas kaip ” Radži ieško žmonos ” arba ” Gyvenimo kryžkelės “? Arba kaip turėtų mąstyti tie (o gal reikėtų sakyti tos, nes kad ir kaip palaikyčiau moteris, man sunku įsivaizduoti, kad tai galėtų daryti vyriškis), kurie po kiekvienu straipsniu apie kokį Radžį ar Antaną Niedzinską rašo šiuos, mhm, šou pasaulio atstovus palaikančius komentarus. Na, tokius maždaug : ” Kam Radžiukui žmona iš tos laidos? Čia gi viskas šou, o jis vertas geresnės, o ten visos nuotakos - nuvalkiotos k… ” ir panašiai… Na, sutinku, merginos ten tikrai įspūdingos buvo. Ne gerąja prasme. Bet žavusis taboro jaunikis savo ” žavėsiu ” bei ” išlavintu ” etiketo suvokimu perspjauna visas jas kartu sudėjus… Apskritai, tą laidą vieną vienintelį kartą mačiau kai ją rodė per televizorių, kabantį virš mano kosmetologės darbo stalo. Tuomet ir supratau, kad vašku nuo įvairių vietelių lupami plaukai nėra taip skausminga, kaip susidūrimas su tikruoju žmogišku idiotizmu…

Arba dar, kodėl striptizo barai yra vadinami ” džentelmenų klubais “? Išgirdus žodį ” džentelmenas “, mano vaizduotėje paprastai iškyla garbus anglų lordas, supamojoje kėdėje priešais židinį glostantis Džeko Raselo terjerą ir iš porcelianinio puodelio gurkšnojantis Earl Grey su pienu. Na žinau, čia grynas stereotipas. Na bet vis vien, gerai įkaušęs vyrukas, jau mažiausiai parą nebuvęs namie, kišantis suglamžytus banknotus šokėjai kažkur tarp šlaunų ir laidantis replikas panašias į: ” Parodyk papukus! ” man nė iš tolo nesiderina su žodžiu džentelmenas… Aišku skamba gražiau negu ” Nuogų papų ir subinių baras “. Bet gal tuomet dar imkim padėvėtų rūbų parduotuves vadinti ” Drabužiais su didinga praeitimi “, o gydytojus venerologus ” Meilės sodų kenkėjų naikintojais “?

Rodyk draugams

2013-02-19

Įrašas be pavadinimo. Užtai, su daug klausimų.

Kažkada, senais gerais laikais, į klausimą kas yra meilė puikiai atsakydavo ta skani vaikiška kramtomoji guma ” Love is “. Dabar, kai kiek užaugom, meilė įgavo tiek skirtingų atspalvių, kad net ir visa tos gumos lipdukų kolekcija nesugebėtų atsakyti į kai kuriuos klausimus.

Vis pastebiu, kaip skirtingai tą mylimųjų bendravimą suvokia žmonės. Kai kurie, iš pažiūros lyg ir šviesaus proto žmonės, kalbai pasisukus apie poros santykius, pradeda kaip kokie lauko brisiai žymėt savo teritoriją. Man tai švelniai pasakius šiurpu pasidaro, išgirdus tokius pasakymus kaip ” Vaikinas neišleido į klubą su draugėm… “. Jis ką, koks lygtinio paleidimo pareigūnas? Kas iš viso suteikia teisę kažko neleist kitam žmogui? Net tėvai, žinodami mano požiūrį į mano sprendimų koregavimą, frazę ” Aš tau neleidžiu ” paskutinį kartą tikriausiai pavartojo kai buvau keturiolikos ir norėjau į liežuvį įsiverti auskarą. Beje, tuo auskaru džiaugiuos dar šiandien. O štai kažkam net patinka draugauti su despotu, kontroliuojančiu kiekvieną žingsnį, nes pasak jų, taip vaikinas parodo savo meilę ir rūpestį. Mano nuomone, savo pavydu ir noru kitam viską reguliuoti parodomas tik siauraprotiškumas ir pasitikėjimo savimi trūkumas, na bet, kaip ir sakiau, kuomet kalbama apie meilę, kiekvienas viską supranta savaip…

Kitas svarbus klausimas, tai kiek gi trunka ta meilė? Kodėl vieni reguliariai keičia trumpų bei audringų meilės istorijų herojus, o kiti susitikę ir įsimylėję paauglystėje nė nepažvelgia į kitus ir laimingai nugyvena visa gyvenimą? Galbūt jie žino paslaptį, kaip neleisti jausmams išblėsti? Gal iš tikrųjų egzistuoja antrosios likimo skirtos puselės, o jie - tie laimingieji, kuriems pavyko jas atrasti? O gal tikroji meilė tęsiasi tiek pat, kiek užtrunka įkvėpti pilnus plaučius akimirkos ir sugauti ją tarp ” iki ” ir ” po “, o visa kita tėra prisirišimas?

Man kartais būna be proto baisu, kad vieną dieną nubusiu, ir suprasiu, kad nebemyliu žmogaus, esančio šalia. Arba, kad tas pats nutiks tam mano žmogui. Ir kas tada? Mes juk kuriam bendrą buitį, gimdom vaikus, planuojam ateitį, tačiau meilės jausmas nuo mūsų nepriklauso… Taip pat, kaip nepasirenkam ką ir kada pamilti, negalime kontroliuoti ir to, kada tas jausmas išblės…

O kas jums yra meilė, draugai?

Rodyk draugams

2012-11-22

Graži ir protinga moteris bei kiti pasakų personažai

Paaiškinkit man kas nors prašau, iš kur tas kvailas stereotipas, kad jei moteris graži, tai būtinai ne aukštesnio negu menkės intelekto…

Pirmiausia tai mano nuomone protingas žmogus gerbia save. O kadangi, norim mes to ar nenorim, mūsų kūnas yra vieta, kurioje mums teks praleisti likusį gyvenimą, save gerbiantis žmogus šį savo būstą puoselėja. Sakydama puoselėja, neturiu galvoje baltu lakinių smailanosių batų, tonų per tamsios pudros ir trečio laipsnio nudegimo spalvos įrudimo. Bet mergina neturėtų leisti savo antakiams suaugti į vieną, užsiveisti tokius kojų plaukus, kad lįstu ne tik pro pėdkelnes bet ir džinsus, ar apaugti riebalais it koks jūrų liūtas.

Be to, niekam ne paslaptis, kad moterys mėgsta puoštis. Čia taip pat nieko smerktino kaip ir vyrų aistra sportui ar brangiems automobiliams. Tik kažkodėl daug kam atrodo, kad save gražinti mėgsta tik tos bukos vištelės, kurioms iš tikrųjų vėjai galvoj švilpauja. Čia yra nesąmonė. Visos sveikos moterys geriau jaučiasi, kai atrodo sau gražiai. Žinoma, paprastai kuo išmintingesnė mergina, tuo subtiliau ir natūraliau mergina tą savo grožį pabrėžia. Bet ir čia yra išimčių, nes kiekvienas turi savo skonį. Pažįstu ne vieną moterį, su kuria gali diskutuoti apie viską nuo globalinio atšilimo iki Hesės kūrybos, alpstančią dėl blizgučių ar ryškaus makiažo.

Galų gale tai grožį, tą tikrąjį grožį, nulemia daugiausia ne mūsų pastangos, stilius ar dar kiti veiksniai, o paprasčiausia genetika. Juk mergina, gimusi su dramblio ausimis, vanago nosimi ir viena akimi dvigubai didesne už kita niekada nebus gražuolė, nors susiteptų ant savęs visą Sarmos kosmetiką. O kvaila gali būti be jokių sunkumų. Tai kaip po velnių galima sakyti, kad audinių išsidėstymas ant moters veido kaulų bei jos stilius pasako, turi ji smegenų ar ne?

Mane pačią labai nervina toks požiūris, nes esu šviesiaplaukė, karts nuo karto pasinaudoju grožio salonų paslaugomis, o kai neturiu ką veikt prieš eidama į miestą, (žinoma jausdama saiką) pažaidžiu su kosmetika. O jei dar būna tinkama nuotaika, ištraukiu iš spintos aukštakulnius bei formas paryškinančią suknutę. Ir nors aš visai nesijaučiu kvailesnė dėl to, kad neignoruoju kojų depiliacijos vašku ar soliariumo žiemą, atsiranda tokių, kurie įsivaizduoja, kad jei jau neišsigąstų manęs tamsiam skersgatvy, tai turėčiau nesugebėt atskirt šiknos nuo alkūnės…

Apskritai, įdomu, iš ko šitoks įsitikinimas atsirado: iš pavydžių kompleksuotų ir baisių kaip Černobylio katastrofa moterų, ar vyrų, kuriems tų gražių merginų nepavyko nusitempti į lovą, nes jų nusivylimui, šios gražuolės vis tik pasirodė protingos…

Rodyk draugams

2012-11-20

Tiesiog. Už***o.

Viešpatie šventas, iš kur pas žmones tiek pykčio? Žinau, kad gyvenu tikrai ne pačioje geranoriškiausioje šalyje, bet vistiek šlykštu kažkaip. Jau vien paskaičius kokio delfio komentarus nenoromis susimąstai apie emigraciją… Tik pradėk ką nors daryt, iš karto atsiras šimtai ” ekspertų “, kurie po teisybei patys nė šimtosios dalies tiek nesugebėtų padaryt, bet už tai savo ” kvalifikuotos ” nuomonės pasilaikyt sau nesugeba. Po kiekvienu straipsniu apie laimingos poros jungtuves būtinai įvairiems individams reikia aploti tuos nė nepažįstamus žmones, vadinti ją ” tūpa silikonine barakuda “, o jį ” ožiu, kuriam seniai nebestovi “. Man įdomu iš kur jie žino. Gal išsinuomavo butą su vaizdu į tų žmonių miegamąjį ir per teleskopą stebi vakarais… Jei patys bent kartą esat tuos komentarus skaitę, žinot, kad neperdedu. Absurdiškai juokinga, bet kartu ir graudu, kai pagalvoji, kad gyveni tarp va šitaip kalbėti sau leidžiančių žmonių.

Net baisu pagalvot, kaip sunku turėtų būti mūsų šalyje gyvenantiems homoseksualams, užsieniečiams ir šiaip bent truputį išsiskiriantiems iš pilkos masės. Ir kas kraupiausia, kad prie tų visų patyčių ir įžeidimų dažnai prisideda iš pažiūros padorūs žmonės. Suprasčiau kad koks apsivėmęs treninguotas skustagalvis su alaus buteliu rankoje gali vos apversdamas liežuvį kokią nesąmonę leptelėti, bet neįtikėtina kad taip elgiasi ir išsilavinę garbaus amžiaus žmonės…

Ir be proto graudus yra tas požiūris, kad kiekvienas turi teisę turėti ir reikšti savo nuomonę, net jei ta nuomonė yra, kad reikėtų išskersti visus žmones, gimusius su kitokio atspalvio oda nei jie. Taip manantys padarai ne tik neturi teisės į tą savo durną nuomonę, bet dar neturėtų turėti teisės į maistą ar deguonį, kad greičiau su savo idiotiškom mintim užsilenktų. Hitlerio ” Mein kampf ” kažkodėl uždraudė, o tokie durneliai tai atseit gali skleist savo neapykantą nebaudžiami…

Žodžiu, aš tai visiškai palaikau tą idėją, kad už internetinius įžeidimus reikėtų traukti baudžiamojon atsakomybėn. Ir apie tai ne tik kalbėti teoriškai, bet ir įgyvendinti praktikoje. Gal tuomet visokie idiotai, neturintys kaip kitaip atsigriebti už savo sušiktą gyvenimą, prieš apipildami svetimą normalų žmogų srutomis imtų kažkiek mąstyti…

Rodyk draugams

2012-11-02

For all the lonely people

Nuoširdžiai imu nebesuprast žmonių. Jei tik pakalbi su kuo nors, kas neturi antrosios pusės, tai ima atrodyt, kad visos pasaulio bėdos nublanksta prieš vienišumą. Turbūt badaujantys Afrikos vaikai turėtų dar labiau badaut, susitaupyt visi kartu kokį pinigėlį ir už jį paskambinę tokiam nelaimėliui pareikšt užuojautą, kad jis vargšas neturi su kuo per Valentino dieną į lėkštą romantinę komediją nueit. Lyg neturėt vaikino būtų tas pats, kas neturėt kokios kojos - neįmanoma visavertiškai funkcionuot ir belieka šlubuot per gyvenimą, beviltiškai velkant vienišiaus gėdą.

Prisimenu ir pati kadaise nervinausi, kad nerandu vaikino, su kuriuo sietų abipusė simpatija. O dabar, kai jau ilgą laiką esu tokį radus, tai pagalvoju, kad nors tikrai nuostabu turėt šalia mylimą žmogų, buvimas vienam irgi turi nemažai savo pliusų. Ypač kai tau anaiptol ne keturiasdešimt, o biografijoj nesipuikuoja trys nepavykusios santuokos ir keturi neprivalgę vaikai… Tokiu laiku kaip studijų metai dar gal net ir smagiau su draugais siaubt klubus, kas porą savaičių eit į pasimatymus su skirtingais žmonėmis ir flirtuot su barmenais, o ne sėdėt namie priešais televizorių ar kept vyrui bulvinius blynus. Na, jei ir ne smagiau, tai vis vien jokios tragedijos tame nėra.

Keisčiausia, kad dauguma tų ” be proto vienišų ” žmonių primena šunis, besivaikančius automobilius. Jei pasivytų, tikriausiai nežinotų ką daryt, nes vairuot taigi nemoka…  Greičiausiai po savaitės draugystės vieną kartą rimtai su tuo vaikinu/mergina susipyktų ir daugiau gyvenime nebenorėtų matyti. Poros santykiai tapo besivaikoma mada panašiai kaip iPhone’ai - visi aplink turi, tai ir man reikia.

Iš viso, kol žmogus neišmoksta būti vienas, jis niekada negalės būti laimingas su kitu. Ir vėlgi, norėčiau primint tą dažnai savo kartojama mantrą: niekada nerasi, kol karštligiškai ieškosi…

Rodyk draugams

2012-10-25

(ne)Būk geras

Posted by GossipChic in Užsipisimai

Pastaruoju metu vis mąstau apie pyktį. Kažkaip anksčiau buvau tvirtai įsitikinus, kad laikydamas kartėlį ant kito žmogaus, iš tikrųjų labiau kenki ne jam, o sau. Kad visokios nuoskaudos slegia ir nuodija mūsų kasdienybę, trukdo džiaugtis gražiais dalykais. O atleidus kieno nors kaltes ir nuodėmes, kad ir kaip jos tave yra įskaudinusios, pačiam gyvenimas gerokai prašviesėja. Bet kuo toliau, tuo labiau imu tuo abejot. Gražu būtų gyvent pagal krikščioniškas dogmas, atsukt kitą skruostą ir visa kita, bet… Kartais atsibosta sukiotis, kai tau nenustoja skaldyt antausių.

Turbūt visi pažįstam bent vieną žmogų, kuris “nemoka” pykti. Tokie paprastai truputį pasinervina būtent tuo momentu, kai jiems eilinį kartą kas nors pakenkia, o jau po dienos ar savaitės pamiršta ir vėl duoda galimybę tiems patiems žmonėms naudotis jų gerumu. Ir kas iš to? Kas nors tokį gerumą įvertina? Dažniau palaiko jį kvailumu ir ieško dar daugiau būtų kaip čia tokia palankia padėtim pasinaudoti… Nesupraskit manęs neteisingai, labai vertinu tyraširdiškumą, bet vis tik, kad būtų laimingas, pirmiausia žmogus turėtų būti geras sau, o tik paskui kitiems…

Greičiausiai, kaip ir viskas gyvenime, pyktis neturėtų peržengti sveiko proto ribų ar užgožti kitų jo sričių. Absurdiška, kai ” draugės ” (abi kartu sudėjus proto turinčios mažiau negu tunas skardinėje) mirtinai susipyksta, nes ” ta sterva man nagų lako nepaskolino “, už akių pila viena ant kitos pamazgas, o po kokio mėnesio vėl susitaiko ir atseit geriausios draugės. Bet čia kalbu apie sveikus žmones su nepažeista psichika. Manau tokie žmonės turi save gerbti. O jei tau kažkas atsiprašant šlapinasi ant galvos, tai šypsotis ir apsimesti, kad lyja yra pirmiausia nepagarba sau.

Rodyk draugams

2012-10-15

Susikiškit savo paskalas in šikną

Šiaip jau kuo daugiau metelių man sueina, tuo mažiau lieka dalykų, kurie mane stebintų. Ir vis dėlto, manęs nesiliauja stebinti žmonės. Gaila tik, kad ne iš gerosios pusės. Pasidaro liūdna, kai pagalvoji apie tai, kaip vaikai žudo savo tėvus, paaugliai apsprado nėščią moterį dėl pramogos, o kažkoks nevisprotis įsiveržia į kino salę ir iššaudo pusę joje sėdinčių žmonių. Bet šį kartą ne apie tai noriu kalbėti.

Žmonių šlykštumo pavyzdžių galima nesunkiai rasti ne tik kriminaluose, bet turbūt ir kiekvieno mūsų aplinkoje. Čia aš apie apkalbas ir intrigas. Niekaip nesuprantu, kaip tai gali teikti tiek džiaugsmo, užimti tiek vietos gyvenime… Atrodo, kad jei tokiam žmogui per dieną nepavyko surasti kompromato apie kitą asmenį ar blogiausiu atveju jo pačiam sugalvoti, tai ta diena nuėjo veltui.

Štai pavyzdžiui vienintelis žmogus, kurio privatus gyvenimas man tikrai rūpi – aš pati. Na, dar kažkiek nenusispjaut ant tikrai artimų žmonių. Ir tai, dažniausiai tik tada, kada jie patys pasipasakoja norėdami patarimo ar šiaip išsikalbėti. O visų kitų lovos, širdies, piniginės ar kitokios peripetijos manęs visiškai ne314sa… Man visiškai širdies nepaglostys išgirdus, kad mano pradinių klasių draugė išsiskyrė su vaikinu, nes tas ją išdavė, kad klubuose kartais sutinkamas ir iš matymo pažįstamas žmogus turi bėdų su alkoholiu ar kad kažkas su kažkuo nedraugavo, bet miegojo. O žinot kodėl? Dėl to, kad mano pačios gyvenimas yra pakankamai įdomus ir visavertis, taigi man nereikia stengtis jo patirti per kitų žmonių nekasdienius išgyvenimus. Dėl to, kad aš pakankamai laiminga ir man nereikia sau įrodinėti, kad yra dar nelaimingesnių už mane, ir dėl to džiaugtis svetimomis nelaimėmis. Galų gale dėl to, kad gamta davė, o tėvai, mokytojai ir kiti žmonės, turėję man įtakos, pridėjo pakankamai proto, kad suvokčiau kažką ir apie dalykus, kiek tauresnius už skudurus, litus, dulkinimąsi ir išorinį grožį.

Ir mane be proto siutina, kai kažkokios idiotės, neturinčios nuosavo gyvenimo ir dėl to bandančios iščiulpt gyvastį iš kitų bent per beprasmius ir su tiesa neretai prasilenkiančius pasakojimus, leidžia sau klausinėti mano draugų apie mano privatų gyvenimą. Šiaip jau aš neturiu paslapčių ir esu visiškai atviras žmogus, bet su tokiom burnos neužčiaupiančiom personom savo gyvenimo detalėm dalintis noro neturiu. Ne dėl to, kad man gaila, gėda ar nepatogu. Tiesiog tokie apkalbomis mintantys žmonės paprastai gyvena savo pačių susikurtame pasaulyje, kur viskas kiek prasilenkia su realiais įvykiais – žodžiu, mato taip, kaip nori matyti. Iš ten atsiranda visokios intrigos ir galiausiai sužinai apie save ką nors tokio absurdiško, kad nė nežinai, geriau juoktis ar nutempti tokį padarą už plaukų į tualetą, įkišti galvą ir leisti apsidairyti, gal ir ten ras ką nors sensacingo…

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »
  • Monthly

  • Meta

    • Subscribe to RSS feed
    • The latest comments to all posts in RSS
    • Subscribe to Atom feed
    • Powered by WordPress; state-of-the-art semantic personal publishing platform.
    • Firefox - Rediscover the web