Hugs & Kisses

Žinot, kažkur pradėjus gyventi devynioliktus savo gyvenimo metus, galiausiai supratau, kad gyvenimas daug gražesnis, kai atsiriboji nuo žmonių, kurie tave skaudina. Ir visiška nesąmonė galvot, kad žmogus susivoks ir nustos, atsiprašant, tuštintis tau į širdį, jei pamatys tavo gerumą. Bet kokiuose santykiuose yra du žmonės. Ir jeigu vienas nuolat prisidirba, o kitas jam už viską atleidžia, tai vistiek pastarasis bus grindų skuduras, o ne nešiojamas ant rankų už savo atlaidumą šventasis. Tiesą sakant, turbūt visi žmonės, pamatę, kad ant jų kažkas negali laikyt pykčio, kaip maži vaikai užsimano išbandyt to gerojo samariečio kantrybės ribas. Aš nekalbu apie tai, kad kiekvienuose ilgesniuose santykiuose būna visokių mėšlinų situacijų, kurias, vardan abiejų žmonių tolesnės gerovės, tenka atleist ir užmiršt. Bet kai tuo atlaidumu piktnaudžiaujama, tai jau patologija. Ir apskritai, žmonės, kurie labiau tave liūdina, negu džiugina, turėtų būt ištrenkti iš tavo gyvenimo, kol dar per daug prie jų neprisirišai.

Kitas dalykas - žmonės, kuriems lyg ir patinki, bet jie nuolatos verčia tave keistis. Jei ne tiesiogiai, bet bent jau savo priekaištais, savo giliais dūsavimais ir reikšmingais kankinio žvilgsniais, kai darai kažką ne pagal jų įgeidžius. Ant trijų rusiškų raidžių tokius. Jeigu žmogui nepatinki iškart, su visom savo keistenybėm, įsitikinimais ir pomėgiais, tai nepatiksi net ir visų jų atsisakęs. Ne kartą pati buvau įsižiūrėjus tikrus, kaip čia pasakius, dalba**bus. Ir tuo metu, kai man jie patiko, man jie buvo žavūs su visais savo įpročiais spjaudytis ir skrepliuotis kai rūko, polinkiais kabinėtis prie aptarnaujančio personalo ir negrįžtamai sugadintom kepenim. Viešpatie apsaugok, nesakau, kad tai yra gerai ar kad man patiko būtent tos savybės. Ne, patiko patys žmonės, todėl ant tų dalykų man tuo metu buvo nusispjaut. Bet jei jau kalbam apie pokyčius į gera iš meilės ar simpatijos, tai jie turi įvykt tada, kai pats dėl to kito žmogaus užsimanai būt geresnis, o ne kai simpatija, pamatęs, kad luošini savo figūrą kimšdama ledus, ima ironiškai kriuksėti.

Bet baisiausi, vis tiek, neapsisprendėliai. Kažkada per vieną šokių laidos anonsą, kažkuris iš teisėjų (kokiam kontekste, ačiū dievui, nežinau) pasakė, kad neapsisprendęs vyras yra blogesnis už pasileidusią moterį. Nežinau, kokie vertinimai buvo tame šou, bet aš už šitą mintį jam duočiau tris “Taip”. Baisu, kai vyrai, kurie turėtų būt tie tvirti ramsčiai ir užuovėjos, kuriais sunkiais momentais galėtų pasikliauti net ir tos merginos, kurioms, atrodo (bet tiktai atrodo), tokių niekada neprireikia, mykia ir inkščia kaip gimdančios kalės. Taip, taip, visiems būna sunkių momentų. Ir tik kvaila, tuščia ir bejausmė mergina, pamačiusi, kad jos mylimajam tikrai sunku, nesistengs jam kaip tik galėdama pagelbėti, o prireikus ir leisti padėti nuo problemų apsunkusią galvą ant krūtinės ir iš širdies išsiverkti. Bet čia aš visiškai ne apie tai. Apgailėtina, kai paklausi vaikino apskritai jo nuomonės apie jūsų santykius, apie jo jausmus, jo nuomonę apie vieną ar kitą rimtesnį dalyką, o jis mykia ” Tai aš nežinaaaaaauuu “, nes jam neužtenka kiaušių pasakyt tau kažką kito, negu tu tikiesi. Tai jau geriau tada jis sakytų visiškas šlykštynes, nuo kurių kuriam laikui pasijusi pažeminta ir sugniuždyta, bet bent jau nedėsi vilčių į bendravimą, kuris neturi jokios ateities.

Šiandien tarp senų nuotraukų kompiuteryje atradau šitą paveiksliuką.

Ir pagalvojau, kad žmogus, kuris tai sugalvojo, turėtų būt mažų mažiausiai išrinktas kokios nors supervalstybės prezidentu. Rimtai, kiek galima save ėst dėl to, kas jau buvo? Laiko mašinos dar niekas neišrado ir nesišviečia, kad artimiausiu metu išras. O nuolat galvot, kas būtų, jeigu būtų… Čia turbūt kokia atskira mazochizmo rūšis. Ir iš viso, kaip skelbia išradingieji demotyvacijų kūrėjai, praeitim gyvena tik muziejai.

Kažkaip pastebėjau, kad nelaimingi žmonės būna dviejų rūšių. Tie, kurie nesidžiaugia šiandiena, nes negali atsikratyt praeities nuoskaudų ir tie, kurie nuolat kažko laukia, lyg tik sulaukę galės pradėti gyventi. Nežinau kaip jūs, bet aš nebenoriu būt nei tarp vienų, nei tarp kitų.

Dievuliau. Turbūt niekada neteko būt blogesnės nuotaikos per savo gimtadienį. Net tą dieną, kai man suėjo devyneri, aš užsitrenkiau mokyklos tualete ir pralindėjau ten kokį pusvalandį, kol duris atrakino valytoja, buvo linksmiau. Žinot, tada sėdėjau visa susisukus kaip čigono kumelė ant to tualeto grindų (patalpa savo dydžiu priminė vertikaliai pastatytą karstą) ir galvojau, ar manęs kas pasiges dar iki tol, kol troškulys privers mane gerti vandenį iš klozeto. Šiandien panašiai mąstau, tik tas tualetas kuriame sėdžiu yra labiau psichologinis.

Šiandien labai daug žmonių stengėsi, kad būčiau laiminga. O yra žmogus, kuriam net nereikėtų stengtis, kad taip būtų, bet ką jau padarysi… Vis pagalvoju, kaip viskas būtų, jei būčiau savo aštuoniolikto sulaukus nesutikus vieno ar kito žmogaus. Ir kaip vis dėlto smarkiai žmogaus gyvenimą įtakoja pasirinkimas kur eiti su drauge gerti arbatos, prie kokio Akropolio įėjimo paprašyti sustoti taksisto ar į kurį kioskelį eiti pirkti cigarečių.

Žinau, kad -B dabar mane pamatęs kaip visada sakytų ” Nusivalyk snarglius ir eik boksuotis “, tik kad nebegaliu kažkaip. Visi vyresni žmonės man būtinai šiandien sako kažką susijusio su ” tavo tikras gyvenimas kątik prasidėjo “, bet aš tai jaučiuos mirus kaip Leninas.

Liūdna kažkaip. Šalta. Ne tik už lango. Ne tik nešildomuose švietimo įstaigų koridoriuose. Šalta būt vienai.

Jūs tikit teorija apie antras puses? Tikit, kad jei žmogus yra tikrai Tas, anksčiau ar vėliau jūs vienas kitą sutiksit? Gal tas vėliau bus tada, kai jūsų abiejų žvilgsniai susitiks eilėje prie pensijos, bet vis tiek ta stebuklinga akimirka ateis… Šiandien susimąsčiau, ar įmanoma sutikti tą savo žmogų, o tuomet viską suknisti ir jį praradus būti amžiams pasmerktam gyventi nelaimingą ir nuolatinių nusivylimų persmelktą gyvenimą? Kas, jeigu kažkuriam taške visa ta jūsų bendravimo kreivė, kuri turėjo kilti tik aukštyn, perlūžo ir šovė žemėn? Ir po to gali praeiti savaitės, mėnesiai, metai, gali sutikti dešimtis žmonių, kurių buvimas šalia tau kuriam laikui ir vėl užgniauš kvapą, bet visa tai baigsis, o tada suprasi, kad tau net neliūdna, jog baigėsi, nes su jais bet kokiu atveju nesijautei galutinai laimingas, kaip tada su tuo žmogum.

Nekenčiu sapnuot tas akimirkas, kai jaučiaus laiminga. Jos visada atrodo kaip ištraukos iš kokio seno filmo. Ištraukos iš Kalėdinio filmo apie laimingą šeimą, rodomos vienišiausiam pasaulio žmogui. O po to pabundi nuo kažkieno šilto kvėpavimo į ausį, apsisuki, pasakai ” Einam, šuniuk, įdėsiu tau valgyt “, tada susisupi į šilčiausią chalatą, pasidarai karštos arbatos, bet vis tiek nepakeliamai šalta…

Dieve, kaip nekenčiu to jausmo, kai jau atrodo, kad atradai save, suradai siūlo galą ir viskas pasidarė aišku kaip niekad, o po to kas nors nutinka, ir tada imi ir supranti, kad nė velnio tu nesupranti. Kad nuklydai kažkur dar giliau į tą mišką, iš kurio galvojai jau radęs išėjimą. Kaip nekenčiu pažadų, kuriais tiki tik todėl, kad beviltiškai nori jais tikėt. Nekenčiu to jausmo, kai atsibundi ryte ir keiki tokias aplinkybes kaip savo amžių ar įsipareigojimus švietimo sistemai dėl to, kad negali dabar pat susikraut reikalingiausių daiktų ir maut į kokią Meksiką ar kur ten žmonės filmuose pradeda viską iš naujo.

Prieš kokį mėnesį daugmaž įsivaizdavau savo ateitį bent penkerius metus į priekį. Na, tiesą sakant ji vis dar lengvai galėtų būt tokia, kokią aš ją visada įsivaizdavau, tik kažkaip nebežinau, ar tai yra būtent ko aš noriu ir ar aš to noriu būtent dabar. Jeigu nuoširdžiai, tai bent dabar, tiesiog norėčiau pabaigt mokyklą, o tada išvažiuot kur nors. Ne į kokią Angliją, kur kaip kokiam populiariam bare reikia apsidairyt aplink prieš pradedant kalbėt asmeniškom temom, kad neišgirstų kieno nors pažįstamos smalsios ausys, bet kur nors, kur kitoks klimatas, kitokie žmonės, kitokia pasaulėžiūra. Suprantu, kad daugumai skambės idiotiškai ir vaikiškai maksimalistiškai tas mano noras išvykti praktiškai be nieko, neaišku kur, kad grįžčiau radus ar supratus kažką velniškai vertingo. Bet kažkaip jaučiu, kad jeigu viską darysiu taip, kaip turėčiau pagal visas lietuvių liaudies tradicijas (mokykla–>studijos–>darbas–>vyras–>vaikai–>klimaksas–>pakasynos), tai ta praraja tarp Manęs Laimingos Išoriškai ir Manęs Laimingos Iš Tikrųjų tik didės, kol galų gale kaip kokia juodoji skylė įsiurbs visus jausmus, viltis ir svajones.

Nežinau, gal čia kokia dvyliktos klasės pradžios krizė, gal pervargimas, gal rudeninė depresija… Bet šiuo momentu kiekviena savo ląstele jaučiu, kaip noriu kažkur pabėgt. Palikt namie telefoną kartu su tuo nepagrįstu nerimu. Tiesiog nusipirkt bilietus iš pradžių į kokią Argentiną, o tada uždirbinėt, kad ir plaunant indus ar pardavinėjant gatvėje burritos turistams ir keliaut toliau po pasaulį, kol pajausiu, kad nebeprivalau vaikytis savo laimės, nes ji čia pat.

Tik mane labai slegia tas išankstinis žinojimas, kokia būtų aplinkinių reakcija. Ne tik tų, kuriuos menkai pažįstu ir kurie tik ir ieško prie ko prisikabint (t.y. suranda dalykus, kurių patys niekada neišdrįstu padaryt ir smerkia žmones, kurie vis dėlto nusispjovė ant kitų ir išdrįso). Bet nemanau kad ir mano artimieji, kad ir kokie protingi ir suprantingi būtų, apsidžiaugtų išgirdę ” Štai, baigiau mokyklą, bet nestosiu niekur kol kas, o važiuosiu ieškoti savęs. Telefono neimsiu, nes jis smaugia visų malonių atsitiktinumų šansus. Už tai pažadu atsiųst atvirutes iš kiekvieno naujo šiltų kraštų miesto, į kurį nukeliausiu. Grįšiu. Kažkada. Gal po trijų mėnesių. Gal po metų. Gal po dvejų. Užtat grįšiu laiminga. ”

Keisčiausia tai, kad niekada nebuvau labai jau aistringa tolimų kelionių gerbėja, o dabar ėmiau ir pajutau, kad gyvenimas per trumpas, jog gražiausius jo metus praleistum trūnydamas kaip koks nejudrus ir niekam nereikalingas rąstas vienoje vietoje, darydamas tai, ko iš tavęs tikisi kiti, gyvendamas savo patogų ir užtikrintą, tačiau nuobodų gyvenimą kažko lyg ir laukdamas, bet nieko nedarydamas, jog tai įvyktų. Ypač tada, kai jauti, kad ten kur esi dabar, tavęs jau seniai niekas nebelaiko…

Kažkada kai buvau dar visiškas vaikas, labai stebėdavausi, kokio velnio dvyliktokai per savo išleistuves verkia. Galvodavau, kad aš tik šokinėsiu iš laimės, kai galų gale mielosios mokymo įstaigos durys paskutinį kartą užsitrenks man už nugaros. Nežinau kaip būna kitose mokyklose bei klasėse, bet bent jau mūsiškėj buvo tikrai šlykščių momentų. Ypač kai kokioj septintoj ar aštuntoj klasėj mergaitės pradėjo daryt visokias sveiku protu nepaaiškinamas intrigas, kurių tikslo bent aš nesuprantu iki dabar. Aš pati irgi nebuvau labai taikus žmogus. Apie tai primena, pavyzdžiui, kad ir tos muštynės su blogere Siggy, kuri irgi mokosi kartu su manim. Nei ji, nei aš vis dar nežinom, ko tada nepasidalinom, bet manau, kad vaizdas iš šono turėjo būt itin juokingas, o gal ir graudokas. Dvi mažos mergaitės, abi su mokykliniais sijonukais, kimba viena kitai į plaukus apsuptos minios mokinių, skanduojančių visokius ” Duok į snukį!!! “.  Dabar man dėl to kiek gėda, bet nevengiu iš to ir pasijuokt. Bet tais laikais taip nekenčiau daugumos žmonių mokykloje, kad jeigu kasnors man būtų davęs kokį Kalašnikovą, greičiausiai būčiau su juo prasiėjus pro mielosios mokyklos koridorius.

Dabar man liko paskutiniai metai mokykloj. Ir man visiškai dėl to nelinksma. Neseniai čia pagalvojau, kad greičiausiai labai pasiilgsiu tų žmonių, kuriuos matydavau kasdien 8 metus iš eilės. Aišku ne visų, bet daugelis jų išaugo į tikrai labai puikius žmones. Net ir tie mūsų klasės bernai, kurie kadaise mėtydavo mano penalus pro langą, o aš grasindavau juos nudurt su skriestuvu, pastaruoju metu suaugo. Žinau, kad baigdami mokyklą vieni kitiems prižadėsim palaikyt visus įmanomus ryšius, bet taip greičiausiai nebus. Čia kaip ir su žmonėm, su kuriais susipažįsti per atostogas, apsikeiti numeriais, elektroniniais paštais ir t.t., bet vis vien po to nebendrauji. Net jei kelerius metus pabendrausim, vis tiek dalis jų išvažiuos į užsienį, kažkas gan greit sukurs šeimą ir pasigimdys vaikų, kažkas kurs savo verslą, žodžiu prabėgus kažkiek laiko niekam nebus nei laiko, nei noro prisimint savo buvusių bendraklasių.

Žinot, kai buvau jaunesnė, vis skubėdavau užaugt. Slėpdavau tą vaikiškumą po kosmetika, aukštakulniais be progos ir įtartinai protingom savo amžiui frazėm. O dabar pagalvojau, kad nebuvo ir nėra ko čia skubėt. Tikrai dar mielai keletą metelių nesukčiau sau galvos tokiom bėdom kaip sesijos, darbo paieškos ir mokesčiai.

Nekenčiu rytų, kai tik praplėšus dar vakar dažytas akis, jau imi gailėtis, kad tai, ką dabar tau piešia prisiminimai, nėra tik kadrai iš susapnuoto groteskiško košmaro. Ir taip norėtųsi likt pasislėpus po antklode nuo viso aplinkinio pasaulio dar ilgai ilgai. Arba, kad ji pavirstų į kokį nematomumo kostiumą. Ir visai ne todėl, kad tau būtų gėda, bent jau tada ne už save, o už kitus. Bet na, gyveni ir mokaisi, kad kai kurie žmonės būna labai panašūs į tuos iš išorės gražius, o viduje supuvusius obuolius. Ir reikia tik džiaugtis, jei tai supranti anksčiau, nei spėjai prie jų rimtai prisirišt. Ir tada nieko daugiau nebelieka, tik giliai įkvėpt, ranka, kurios keletas nagų buvo negailėstingai nulaužti, sugraibyti prie lovos iš vakaro sąmoningai pasidėtą butelį vandens ir  padėkot gyvenimui už dar vieną pamoką.

Šiandien apie pusvalandį nesėkmingai bandžiau atsukti medaus stiklainį, kol galiausiai pasidaviau. Dabar gurkšnoju žaliąją arbatą su cukrum ir galvoju, kokie vis dėlto reikalingi mūsų gyvenime yra vyrai. Ir ne tik tam, kad nugalėtų neįveikiamai užsuktus stiklainius. Gal ir pasakysiu kaip visiškai viduramžiškų pažiūrų mergina, bet kad ir kokia sėkminga būtų karjera, kad ir kiek juodųjų diržų ir bokso čempionės taurių turėtum, kad ir kaip finansiškai ir psichologiškai stipri būtum, iš tikrųjų saugiai ir ramiai jausies tik tinkamo vyro glėbyje.

Pastaruoju metu visokiuose demotyvacijų ar internetinių dienoraščių puslapiuose akis bado nesuskaičiuojama daugybė visokių įžeidimų vyrams, na tų, iš serijos ” Užsičiaupk, nes mano batų kulniukai ilgesni už tavo pasididžiavimą “. Kai man buvo trylika ir mane glumino visokios paaugliškos baimės bei brendimo kančios, tikriausiai irgi nutėkšdavau panašių nesąmonių. Bet į protą atėjau vos praėjus norui maištauti prieš visą pasaulį ir įrodyti velniai žino kam, kad mano laimei nereikia jokio kito žmogaus.

Tai va, mielieji vyrai, nors šiandien ne kokia vyro diena, bet vis vien jaučiu nenumaldomą norą jums padėkot. Už viską. Už tai, kad kai klibinkščiuojam iš klubo su tais savo aukštaisiais kulniukais, jūs būnat mūsų ramsčiai tiesiogine to žodžio prasme. Už tai, kad pamatę pašiurpusią mūsų odą, kai vaidinam, jog mums nešalta su lengvute šilkine suknele, užmetat ant pečių savo švarką. Už tai, kad sutemus palydit iki namų. Už tai, kad ištveriat mūsų hormonų sukeltas isterijas. Už tai, kad sedėdami su mumis kavinėje iš pagarbos nespoksot į pritrenkiančią praeivę. Už tai, kad pasiūlot atsisėst ant pečių koncerte. Už tai, kad esat. Nepamirškit, kad visos mes, net tos, kurios verčiau nusiskandins negu tą pripažins, labai labai jus mylim.

Kad ir kaip būtų idealizuojamos visos tos ” best friends forever ” mergaitiškos kompanijos, visai neretai pasitaiko taip, kad tas drauges ima ir išskiria koks nors vyriškis. Nežinau, kas turėtų būt šlykščiau: ar tai kad kaip ir nebetenki to bičelio ar kad jo netenki per žmogų, kuriam verkdavai ant peties ir atskleisdavai dalykus, kurių niekam kitam nepatikėtum…

Buvo čia mano kompanijoj prieš kokį pusmetį buvo tokia situacija. Turėjau dvi labai geras drauges (tuo metu jos man abi buvo panašiai svarbios, kaip ir dar kelios panelės). Jos tarpusavyje irgi buvo labai geros draugės. Pirmoji turėjo vaikiną. Ačiū dievui ir tebeturi, bet ne apie tai kol kas. Tai nebuvo šiaip koks savaitinis romaniūkštis, o jau rimta draugystė su abipuse liubov kaip sakoma ir viskuo ten kitu. Antroji vaikino neturėjo. Užtai turėjo tikrai įspūdingą figūrą ir gan lengvabūdišką charakterį. Ir atėjo gražiausia metų šventė, spinduliuojanti gerumu, jaukumu ir džiaugsmu. Šios šventės proga atostogauti išvažiavo vienos visų bendros draugės tėtis, palikdamas jai laisvus namus. O žinot, kokie populiarūs tampa kieno nors laisvi namai Kalėdų atostogų metu? Dažniausiai tokiomis savaitėmis ten apsilankantys (ar dažniau laikinai apsigyvenę) žmonės gyvena taip, kad šalia tų namų konteineriuose besiknisantys benamiai miršta iš pavydo, radę šitiek tuščių konjako, brendžio, šampano butelių bei cigarečių pakelių. Taigi tame plote nuolat būdavo pirmosios draugės vaikinas  bei antroji draugė. Pirmoji draugė ten taip pat karts nuo karto apsilankydavo, bet dėl tokių aplinkybių kaip griežtoki tėvai, ten nuolatos nebūdavo. Ji taip pasitikėjo ta antrąja drauge, kad net prašė jos pasaugot vaikiną, jei kartais ten apsilankytų kokia lengvabūdė panelė, mėgstanti pasižvalgyti į svetimus vaikinus. Pasitikėjimas ta drauge buvo tokio lygio, jog pirmoji draugė net leido savo vaikinui miegoti vienoje lovoje su ta drauge, nes jau geriau ” patikima ir pažįstama ” draugė nei kokia atsitiktinai užklydusi merga. Tai antroji panelė taip “pasaugojo” vaikiną, kad šis po kiek laiko pats (va tokius vyrus tai gerbiu) prisipažino savo panelei, kad truputį su jos drauge prisidirbo… Jei jis nebūtų to savo panelei pasakęs, greičiausiai ji ir nebūtų sužinojus, nes geroji draugė maldavo to vaikino nieko jai nesakyt. Ir žiūrėdavo jo teisėtai merginai į akis, klausydavosi jos paslapčių, kartu juokdavosi ir liūdėdavo. Kai galiausiai ta jo mergina sužinojo apie išdavystę, tai “geroji” jos draugė dar sugebėjo vaikinui primeluot apie jo panelę neregėtų negirdėtų (ir visiškai šlykščių) dalykų. Štai tau ir moteriška draugystė.

Aš visos tos situacijos metu buvau išvažiavus atostogaut, o grįžus buvau visiškai šokiruota, kad viena mano draugė bandė nuviliot vaikiną iš kitos. Na, sakyčiau, dar šiaip pažįstama kokia būtų, bet jos tai be proto gerai sutarė. Aišku istorija baigėsi galima sakyt laimingai. Vaikinas prisipažino, po kiek laiko jie susitaikė, jis pasimokė, su ta kita mergina nebebendrauja nei jis, nei mano draugė, nei aš. Na, pasisveikinu jei sutinku mieste ar pakalbu ” apie orą ” kai atsiduriam prie vienos kompanijos stalo, bet jau negalėčiau į ją žiūrėt su pasitikėjimu ar pagarba kaip kad anksčiau. Tik tuo metu labai stebėjausi, kaip mano draugė mažų mažiausiai neprimušė tos kitos panelės. Nors, kiek žinau, pastarajai gyvenimas šiuo metu taip pat švelniai tariant nėra lengvas. Matyt karma egzistuoja, o ant kito nelaimės, savos laimės nepastatysi.

Man tokios situacijos, kad draugė iš panosės mėgintų nuviliot rimtą vaikiną, nebuvo. Tikriausiai jos nėra šitiek kvailos, kad rizikuotų su manim šitaip susipykt. Šiaip nesu be reikalo su visais konfliktuojantis žmogus, bet jei kas jau sugeba rimčiau man pakenkt, tai tam žmogui gyvenimas tampa tikrai nebemielas. Teko kartą matyt, kaip gal dėl per didelio kiekio alkoholio, o gal šiaip dėl savo pasileidusios prigimties, viena iš matymo žinoma mergina mėgino flirtuot su mano tuometiniu vaikinu. Gerai, kad vaikinas greitai susiprato, jog man jo šiltas bendravimas su ta panele mano akivaizdoje nesukelia daug džiaugsmo, o jai kažkaip nieko net neprireikė sakyt, kad į galvelę ateitų mintis, jog atėjo metas keliauti namo.

Na, aišku, pasitaiko, kad kokia draugė ar pažįstama irgi domisi tuo pačiu vaikinu, kuriuo aš kada nors domėjausi ar šiaip pažįstu. Tokie dalykai bent man jokių emocijų nesukelia. Būtų kvaila nenorėt atiduot žmogaus kažkam kitam, jei tavęs pačios jis per daug kaip vaikinas nedomina. O jei dar ir jam su ja gerai, ir ji su juo laiminga, tai iš viso gerai. Tik gal kartais tokiais momentais pergalvoji, ar tikrai verta ta mergina taip pasitikėt ir nusprendi, kad kai turėsi žmogų, kuriam tikrai kažką jausi, tai ji bus paskutinis žmogus iš tavo aplinkos, su kuriuo jį supažindinsi.

Bet šiaip žinot, man visada būdavo keista, kaip paprastų išdavysčių (na, kai ima ir pasirodo, kad tavo vaikinas turi dar kokią vieną simpatiją, bet tu apie ją nieko nesi girdėjus) metu merginos susiranda tos kitos panos numerį, adresą, ima ten jai grasint ir panašiai, o vaikinas lieka daugiau mažiau nekaltu avinėliu, nors iš tikro tai yra pats kalčiausias. Tačiau tuo atveju, jei paaiškėja, kad tavo bernas, tavo akių šviesa ir širdies šiluma, duodasi su tavo drauge, tai čia jau labiausiai kalta ji. Ne vien dėl to, kad kabina berną, kuris nėra laisvas, bet dar ir dėl to, kad puikiai žino, koks tas žmogus tau svarbus ir kaip tave įskaudins, jei jis išeis pas ją. Čia jau ne tik elementarus kekšiškumas, bet dar ir naudojimasis kito žmogaus gerumu, pasitikėjimu ir meile, kai ateini pas ” mylimiausią draugytę ” į svečius tik tam, kad pamirksėtum akytėm jos vaikinui.

Ką jūs darytumėte tokioj situacijoj? Aš net nežinau… Šiaip paprastai jei pykstu, pati niekada nekeršiju, o palaukiu, kol gyvenimas pats atlygins tam žmogui už jo blogus darbus. Bet čia jau vienas iš tų nedaugėlio atvejų, kai turbūt pati imčiausi karmos pareigų ir pasinaudočiau visais įmanomais metodais, kad šitokiai ” draugei ” bei niekam kitam nebekiltų noro kėsintis į tai, kas teisėtai mano.

Prisimenu tą savaitę, kai besibaigiant mokslo metams (turėjau truputį anksčiau išskrist į Turkiją), per kurią tvarkiausi visus per metus nepadarytus darbus. Nors miegojau po kelias valandas per parą, šiaip ne taip atlaisvinau vieną vakarą pasėdėt su drauge. Atrodžiau tikrai nekaip. Pabalusi, juodais paakiais, apsiblaususiom akim. Maždaug kaip kiek aptingęs studentas, kuriam staiga netikėtai ėmė ir atėjo sesija. Ir pagal visus visatos dėsnius, būtent tą dieną sutikau vieną tokį buvusią (tuo metu tai buvo buvęs, bet kątik) simpatiją. Su didžiąja dauguma tų vaikinų, kurie kažkada man patiko ar aš jiems patikau (arba abu variantai), palaikau gan draugiškus, o kartais net ir familiarius santykius. Aišku išskyrus kelis piktybinius debilus, kuriems linkiu susirast ne paną, o gerą psichiatrą.

Na ir mes ten kažką kalbam iš serijos ” Tai kaip tau sekasi? Kas naujo? “, aš pasakoju apie tai, kad per paskutinę savaitę mieloji mokykla iščiulpė iš manęs visą gyvastį ir staiga pamatau jo akyse tokį susirūpinimą. Dar jis man kažką užsiminė, kad atrodau pavargus ir man reikėtų pailsėt. Ir tada pagalvojau, kad gyvenime jokiu atveju būdamas auka, niekam nesukelsi simpatijų, o tik gailestį.

Rimtai, yra daug panų, kurios mėgsta taikyt tokią manipuliavimo vaikinais techniką. Maždaug nualina save, užverkia akis, o po to jomis priekaištingai žiūri į vaikiną su idėja, kad “Čia per tave, gaidy, man šitaip. Pasižiūrėk, ką iš normalios moters padarei!”. Viešpatie, kam taip daryt? Na gal ir pabus tas vaikinas su tavim iš gailesčio mėnesį ar du (nekalbu apie tai, kad tikrai nesijaus laimingas), gal ir nusileis tau renkantis kavinę, į kurią eisit pietaut, bet anksčiau ar vėliau dės į kojas nuo suirzusios, pavargusios ir nuolat liūdnos mergos, tegu ji būna nors ir Mis Visata.

Kitas dalykas yra visos tos depresijos, susijusios su priešinga lytim. Na taip, kartais būna velniškai skaudu. Bet jam apie tai nėra būtina žinot. Nebūtina žinot ir žmonėms, kurie nėra tau itin artimi. Auksinė taisyklė, jog tavo bėdos žmonėms, su kuriais negalėtum eit į žvalgybą, bus arba elementariai neįdomios, arba juos dar ir pradžiugins. Tai kam trimituoti visam pasauliui savo išvaizda ir povyza ” Man ch…ovai “? Be to, kuo ilgiau sėdi verkdama apsikabinus šunį ir ledų kibirėlį, tuo sunkiau tos blogos mintys vėliau sutinka išsinešdint iš galvos.

Taip kad nepaisant to, koks mėšlas galbūt vyksta tavo gyvenime, nereikia nusispjaut ant savęs. Aš pavyzdžiui visada stengiuos tik užplūdus blogoms mintims, daryt kažką, kas teikia džiaugsmą. Pavyzdžiui pasidaryt pedikiūrą, pasišildyt soliariume (šitas nuostabiai tinka mūsų sibirietiškoms žiemoms), nusipirkt kokį mielą niekutį ar pasivaikščiot su kokiu nors vaiku po gražias vietas. Pastebėjau, kad tai kur kas geriau mane veikia negu nesveiko maisto kimšimas tonomis ar savaites trunkantis žliumbimas geriausiai draugei ant peties. Visos problemos praeina, kad ir kokios svarbios jos atrodo šią akimirką. Ir patikėkit, niekam nepatinka nuolat verkšlenančios, pervargusios ir psichiškai nestabilios panos.

Pabandykit kitą kartą, kai būsit blogos nuotaikos, išgert skanų kokteilį, apsirengt taip, kad pati norėtumėt save kabint, nepagailėt pusvalanduko veidrodžiui, o tada eit su panom kurnors pasisėdėt. Ir nepamiršt svarbiausio aksesuaro - šypsenos! :)