Mokykla, atiduok man mano gyvenimą…
Žinot, baisiai pikta šiandien esu ant mūsų švietimo sistemos. Turbūt panašiai kaip ir dauguma mano bendraamžių t.y. dvyliktokų. Tiksliau, eidama per gatvę pagavau save mintyse meldžiant dievą, kad mane nestipriai partrenktų mašina. Na, kad nesužalotų smarkiai, bet paguldytų bent kokiai dienelei ar kelioms į ligoninę tyrimams. Čia tam, kad pagaliau galėčiau ramiai išsimiegot bent tas elementarias 8 valandas.
Čia jau turbūt ir burundukui aišku, kad praktiškai kiekvienas pedagogas mano, jog štai jo dalykas yra pats svarbiausias. Prie šito jau pripratom. Tik mane vis dar nesveikai erzina, kai kuri nors mokytoja, išgirdus pasiūlymą nukelt kokį kontrolinį, kuriam fiziškai tiesiog nespėjam pasiruošt ar pamažint namų darbų kiekį, pasiūlo tiesiog geriau susiorganizuot savo laiką. Suprantu, kad tokiais pareiškimais galima apramint septintoką, kuris visą likusį nuo mokyklos laiką žaidžia kompiuteriu, o po to ateina į pamoką ir sako neturėjęs laiko padaryt vienos ar kitos užduoties. Bet dabar… Galima pagalvoti, kad jei kitaip sudėliosi tas valandas, iš kažkur atsiras dar kokios 12 valandų prie tų 24…
Nes realiai, tai statistinis dirbantis žmogus savo darbe praleidžia 8 valandas. O statistinis abiturientas mokykloj suolus trina 7. Dabar pagalvokim apie tai, kad paprastai toks mokinys nėra genijus ir, jei turi ambicijų gerai išlaikyt egzaminus, lankosi pas kokį nors papildomą mokytoją (ar net kelis). Dar yra toks dalykas kaip namų darbai, su kuriais, jei darai bent daugumą jų pats ir sąžiningai, prasiknisi mažiausiai gerą valandą kasdien. O kur kontroliniai, kuriems irgi reikia gerai pasiruošt ir viską pasikartot, nes nežinai juk, kokį priminimą iš praeities šį kartą sugalvos įdėti gerbiamas pedagogas…
Būtų viskas gerai, jei ne faktas, kad abiturientas, deja, nėra nei robotas, nei ateivis iš kitos planetos. Dėl to jam reikia pavalgyti, o jaunam, dar besivystančiam organizmui būtų neblogai, jei tas maistelis nebūtų koks kioske prigriebtas snickersas ar sumuštinis, grūdamas į burną begant iš vieno kabineto į kitą. Kad kaip koks užduotimis apkrautas kompiuteris nuo didelio kiekio protinio darbo nepakibtų smegenys, dar būtų neblogai turėt bent kokią valandžiukę per parą pasimankštint ar išeit pasivaikščiot. Jau nekalbu apie tai, kad normalus kiekis miego jau tapo didžiausia įmanoma prabanga… Ir vis dėlto, jei kokį kartelį kažko imi ir nepadarai, nes tiesiog fiziškai nebespėji, tai tau būtinai tėkš moralą, kad esi tinginys, kuriam ne motais jo ateitis. Kuris galėjo tuo užsiimti savaitgalį, ar dieną (tiksliau naktį), kai visko užduota buvo kiek mažiau. Po tokių pasiūlymų kažkaip norisi tiesiog siųst ant trijų rusiškų raidžių visus aplink, trenkt švietimo įstaigos durim ir niekada ten nebesugrįžt.
Tiesą sakant, jau ilgą laiką laukiu tų egzaminų kaip kokio išganymo. Nes ta visa bendra panika, įtikinėjimas, jog esi degradas, jeigu ne viską tobulai atlikai, ir paprasčiausias nesiskaitymas su žmonėmis jau kiek atsibodo. Noriu, kad viskas greičiau būtų baigta. Noriu palikt namie telefoną ir kompiuterį, išvažiuot kur nors po paskutinio egzamino, kurį laikysiu, ir plaukiot jūroj naktį, šokt ant barų, susipažint su naujais žmonėm, išsinuomot motorolerį ir keliaut po svetimą šalį… Pasiilgau daryt ne tai, ko, anot protingų vyresnių žmonių, kurie viską gyvenime žino geriau, man reikia, o tai ko noriu ir kas daro mane laimingą. Pasiilgau skaityt Remarko, Ivanauskaitės ir Beigbederio knygas. Pasiilgau rašyt. Pasiilgau kept pyragus ir žaist su šuniu. Pasiilgau tų dienų, kai tiesiog guli lovoje su buteliu vyno, kilogramu mėgstamiausio sūrio ir žiūri gerus filmus. Pasiilgau savo gyvenimo, jei atvirai…
Rodyk draugams
